Sportingo istorija

Ar žinote, kad…

Skraidančių taikinių šaudymas turi seną ir ilgą istoriją. Kalbant apie jį gali pasigirsti minorinių natų, tačiau patikinsime – tai pamiršite, pasekę istoriniais vingiais nuo ten, kur visa tai prasidėjo iki šių dienų. Juoba turint galvoje milijonus žmonių, pamėgusių šį sportą. Ir kai kurie jų šaudo tiesiog puikiai!

Viskas rimtai įsisiūbavo XIX amžiuje, – būtent tada piką pasiekė gyvų balandžių šaudymas ir jį lydėję dideli pinigai. Vėliau paukščius pakeitė stiklo rutuliai, o dar vėliau žmonės ėmė šaudyti į paprasčiausias molio lėkšteles.

Tai buvo ankstyvųjų Olimpinių žaidinių sportas, prieš Antrąjį pasaulinį karą išstumtas iš Olimpiados, vėliau vėl įtrauktas  ir dabar esantis šimtu procentų “ant bangos”.

Kaip bebūtų, lėkštelių šaudymas nepelno tokio žiniasklaidos dėmesio, kokio yra vertas. Nors dar XIX a. geriausi šauliai buvo vertinami taip pat, kaip šiandien – Michaelis Šumacheris ar Deividas Bekhamas. Laimei, pastaruoju metu gausėja pavienių žmonių ir kompanijų, kuriančių molinių balandžių šaudymo klubus, taip pat, kaip 1980-aisiais buvo madinga atidarinėti golfo klubus. Faktas – žmonėms patinka šaudyti. Ir 2012-ųjų Londono Olimpiada turėtų dar labiau pasitarnauti šiam sportui.

Sportas, kaltas nuo gimimo

Skraidančių taikinių šaudymas ne kartą išgyveno panieką. Pati jo forma tebevelka kaprizingai pritaisytą šešėlį. Bet taip buvo visada: balandžių šaudymas buvo “kaltas” nuo pat atsiradimo. Nepaisant skirtumų, – ar kalbama vien apie lošimą dėl praturtėjimo, ar nesąžiningų organizacijų (besinaudojusių ta pačia terminologija) veiklą, suinteresuotų specialistų ginklus, ar vien sportinį interesą laimėti. Tiesa, apie 1890-uosius buvo justi daugiau supratimo, pajautimo – kas iš tiesų yra balandžių šaudymas.

“Modern Shotgun” 1891-aisiais aprašė du šaudymo į judančius taikinius klubus Švedijoje ir vieną Danijoje. Nuo tų dienų sportas kaip reikiant išaugo, tarptautinės varžybos išplito ir tai įgavo didesnį mastą, nei molio lekštelių šaudymo pionierius Džordžas Ligovskis galėjo svajoti. Visame pasaulyje per metus suvartojamo molio taikinių dabar suskaičiuojama iki dviejų milijardų. Didžiojoje Britanijoje individualios sportinės veiklos sektoriuose šaudymą populiarumu lenkia tik golfas ir žvejyba. JAV “sportinis molis” klesti. Kitoje Atlanto pusėje yra daugiau nei 80 milijonų ginklų savininkų. Naujausiais duomenimis, daugiau nei 3 milijonai iš jų yra bandę molinių lėkštelių šaudymo sportą. O juk kitapus balos jis buvo pristatytas tik apie 1980 metus.

Šis sportas taip pat auga Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Kipre, Skandinavijos šalyse, Pietų Afrikoje, Namibijoje, Australijoje, Naujoje Zelandijoje, Kanadoje, Rusijoje ir kt. šalyse. Bahreine, pavyzdžiui, pats karalius užsidegęs populiarinti šią sporto šaką.

Papūgos iš Antikos laikų

Dvasia, kuri šiandien gena žmones šaudyti į lėkšteles, ir kuri motyvavo ainius šaudyti į stiklą ar gyvus balandžius, paleistus pro gaudyklių langelius, gali palydėti primirštais pėdsakais iki kitokios praktikos – papūgų šaudymo. Taikantis tiek į gyvą paukštį, tiek į spalvingą iškamšą, pritvirtintą ant aukšto pastato ar laivo stiebo viršūnėje.

Tai praktikuota dar Antikos laikais. Tokį šaudymą Homeras mini savo “Iliadoje”, o Virgilijus –  “Eneidoje”. Skrodžiant amžius, papūgų šaudymas pastebimas daugelyje kultūrų. Panašios varžybos, naudojant lankus, arbaletus, o  vėliau – ir pistoletus, buvo įprastos ir viduramžiais ar Renesanso Europoje. Tai atsiskleidžia senose drobėse. Ir sero Valterio Skoto knygose.

Ilgainiui medinius paukščius ar iškamšas keitė gyvi paukščiai. Taikiniai buvo pritaisomi prie vėtrungės ar bažnyčios bokšto, kartais – prie judančių malūno sparnų. Atsirado net specialūs žymėjimo ženklai, panašūs į moderniąją “buliaus akį”.

Popinjay” – vadinamieji “papūgų renginiai” – buvo labai populiarūs Anglijoje.  “Papūgų festivalis” tradiciškai rengtas pirmąjį gegužės sekmadienį. Beje, angliškas žodis  “popinjay” yra pasisavintas iš prancūzų žodžio “papegai” (lietuviškai – “papūga”).

Numušk plunksnuotą “gaidį”

Kilviningo lankininkai iš Airšyro grafystės iki šiol turi papūgų šaudymo senaisiais lankais festivalį. Jis kasmet rengiamas pirmąjį birželio šeštadienį. Medinis paukštis tuomet montuojamas ant strypo ir  paleidžiamas nuo senosios Kilviningo Abatijos laikrodžio bokšto. Lankininkai bando išmušti jo sparnus, paskui – ir patį paukštį. Varžytuvių nugalėtojas skelbiamas Lankininkų Kapitonu, jo titulas galioja 12 mėnesių.

Flandrijoje papūgų šaudymas tebėra pripažintas sportas. Nuo tada, kai pasirodė 1920-ųjų Antverpeno Olympinėse žaidynėse. Šiandien varžomąsi lankais ir arbaletais. Paukštis, jų kraštuose vadinamas “gaidžiu”, įtaisomas 30 m aukščio strypo viršuje. Šaudymas paprastai vyksta 4 m atstumu. Taikinys, išdabintas plunksnomis, pašautas krinta žemyn. Šiek tiek žemiau “gaidžio”, kybo dvi “vištos”. Jos – mažesnės ir ne taip gausiai papuoštos plunksnomis. Kartais lankininkai šaudo į horizontalius taikinius su spalvingomis plunksnomis, šiame kontekste vadinamus “vištomis” ir “viščiukais”.

Kai kurie tokie šaulių klubai egzistuoja nuo XIV ar XV amžiaus, didžiuojasi seniausių klubų titulais, tačiau ir linksmi vyrukai iš Kilviningo nedaug nuo jų atsilieka.

Pasišaudymai Londono pakraščiuose

Kalbant apie balandžių šaudymą, dažniausiai omenyje turimi belaisviai paukščiai, pakilę į dangų iš narvų-gaudyklių. Tai prasidėjo maždaug XVIII a. antroje pusėje, tačiau tiksli šios veiklos kilmė neaiški.

Pirmoji data, kurią galima būtų laikyti balandžių šaudymo atsiradimu, yra 1777-ieji. Amerikos ir britų kolonijoms tai buvo sudėtingi metai. Kartu tai galėjo įtakoti ir pirmojo balandžių šaudymo klubo prie Londono atsiradimą. Yra išlikęs toks įrašas: “The Old Hats” buvo seniausias balandžių šaudymo klubas. Jis įkurtas 1777 metais. Klubo nariai neturėjo savų žemių, bet susitikdavo pašaudyti įvairiuose Londono pakraščiuose. Ylingas buvo mėgiamas kurortas, Ailingtonas, Haiburis ir Nortšymas.”

Skrybėlė virš duobės

Sąvoka “balandžių šaudymas” yra dviprasmiška. Kas sporto literatūroje pakišama po šia bendra antrašte, paprastai apima ir varnėnų, žvirblių, vieversių šaudymą. Paukščiai būdavo paleidžiami iš įvairiausių vietų: nukeliant skrybėles virš duobių žemėje, iš kibirų, krepšių, dėžių. Kartais paukščiai tiesiog būdavo išmetami į orą rankomis.

Pirmoji moderni nuoroda į balandžių šaudymą, viena dažniausiai minimų šaulių autorinėse knygose, randama “The Sporting Magazine” 1793 m. vasario leidinyje. Ten aprašomas didžiosios šio sporto žvaigždės patekėjimas, tai vadinama “madinga įtaka”, jos sąskaita šaudymas verčiamas plėstis. Varžybos skirstomos į dvi rūšis. Pirmosios yra paremtos privačia džentelmenų naryste specializuotuose klubuose. Kitu atveju varžosi šauliai, atėję iš prastesnio luomo, kartais remiant valstybei ar vietos savivaldai. Tokie dalyviai – užvaldyti paprasto azarto pelnyti aukso kapšą.

Ginklą žemyn

Britų periodinė spauda rašė, kad balandžių šaudymo varžybos dažnos “beveik visose Karalystės dalyse”, bet niekur jos nebuvo “taip dažnai kartojamos ir tokios madingos, kaip aplink Londoną”. Straipsniuose pažymima, kad šaulių pasirodymo tvarka buvo sprendžiama metant monetą. Tolesni nutikimai kovos lauke būdavo apibūdinami intonacija, labiau tikusia aprašyti kruvinuosius įvykius revoliucinėje Prancūzijoje, kur Liudvikui kaip tik buvo nukirsta galva:

“Kelios dešimtys balandžių atgabenta su tikslu palaikyti juos krepšiuose. Ten paukščiai turėjo  išlaukti destruktyvę krizę – “mirties lygį”, kuris lemtų jiems greitą baigtį, arba suteiktų laisvę. Negili dėžė, maždaug 1 pėdos ilgio ir 8-10 pėdų pločio, įleista į žemę, lygiagrečiai paviršiui. Ją nuo konkursanto pėdos žymės teskyrė 21 jardas. (…) Balandžiai buvo paleisti ir nušauti greičiau, nei įmanoma įsivaizduoti. Šauliui neleidžiama pridėti ginklo prie peties, kol paukštis skrenda (pirma žinoma “Ginklą žemyn” taisyklė). Paukštis turi nukristi per 100 jardų nuo dėžės, antraip tai reikštų prarastą šūvį.”

Imperatoriaus vilionės

Mažų kūnelių, kieti ir greitai skrendantys balandžiai, vadinami žydrosiomis uolomis, buvo geidžiamiausi aukščiausio lygio varžybose Anglijoje nuo XIX amžiaus. Kai balandžiai tapo pernelyg brangiais taikiniais, sėkmingai naudoti žvirbliai, vieversiai ir varnėnai.

Nuo 1860-ųjų sporto literatūroje pozityvių balandžių šaudymo vertinimų jau buvo kur kas daugiau nei negatyvių. Spauda apie tai rašė daugiau ir metodiškai. Angliškojo “The Field” puslapiuose

1867 metų gegužę buvo išspausdintas ypatingas laiškas iš Paryžiaus, kviečiantis laimėti Grand Prix taurę, įsteigtą paties Prancūzijos imperatoriaus.

Nugalėtojas pasiima viską

Monte Karle balandžių šaudymo varžybos taip pat buvo nepaprastai garsios, siūlančios brangiausius prizus, todėl pritraukdavo šaulius iš viso pasaulio. 1890-aisiais sezonas prasidėjo ankstyvą gruodį. Šaudymai vyko 3 dienas per savaitę iki sausio vidurio. Vėliau startavo tarptautinės varžybos. “The Grand Prix du Casino” siūlė daugiau nei 1000 svarų sterlingų. Be to, kas 3 metus buvo rengiamas Pasaulio čempionatas, siūlęs ne tik garbę, bet ir 400 svarų grynaisiais.

1900-aisiais vienos turtingiausių varžybų įvyko Belgijos pajūryje – Ostende. 50 000 frankų (apie 2000 svarų) atiteko finalo nugalėtojui Hodžsonui J. Robertsui, naudojusiam “Churchill” ginklą. Kitais metais jis taip pat laimėjo “The Grand Prix du Namur” Belgijoje ir susišlavė kitus 25 000 frankų, taikliai pašaudęs iš 30,5 metrų.

Ankstyvasis šaudymas į lėkšteles

Apie 1880-uosius balandžių šaudymas tapo kur kas sudėtingesne veikla, gretinant su ankstesnės kartos užsiėmimais, todėl labiau pretendavo į sąvoką “sportas”.

Kapitonas Albertas W “Money” – anglas Ginklų klubo narys, tapęs EC parako kompanijos vadovu Valstijose, 1896-aisiais skyrė visą knygą balandžių šaudymui. Pavadino ją paprastai – “Balandžių šaudymas”. Tai buvo paskutinis mados klyksmas. Ir lig šiol tą knygą daug kas laiko įdomiausiu ir informatyviausiu mažos apimties leidiniu. Ją verta paskaityti visiems, kas domisi šautuvais, nepaisant, ar domisi šaudymu į taikinius.

Knygoje yra įdomios medžiagos apie ankstyvąjį šaudymą į molio lėkšteles: “Prieš daugelį metų balandžių šaudymas buvo tokia madinga pramoga, kad žmogui prisipažinti, jog jis niekada nėra šaudęs į paleistą balandį, reikštų kone tą patį, kad jis nėra šaulys. Žinoma, ši taisyklė turi išimčių ir viena reikšmingiausių priežasčių jai atsirasti yra ta, kad gyvų balandžių šaudymas visada buvo ir bus prabanga. Tai daugiau dėl paties fakto, kad yra mažai galimybių laimėti, kai rungiamasi su tais, kurie praktikavosi šioje srityje tam tikrą laiką ir tapo rimtais žinovais.”

Negyvas paukštis sterblėje

Dažnai kartojama istorija apie Princesę Aleksandrą, – Princo Alberto “Aušros” Edvardo žmoną. Ji mirtinai įsižeidė, kai sužeistas ar nušautas balandis nukrito jai tiesiai į sterblę, kai Jos Didenybė stebėjo tenisą Harlingeme 1890-ųjų pradžioje. Manoma, kad būtent po šio nutikimo ji ėmėsi atvirai agituoti prieš balandžių šaudymą. Tai stebėtinai panašu į istoriją, susijusią su Princese Greise ir draudimą šaudyti balandžius Monake, įsigaliojusį praėjus daugiau nei pusei šimtmečio nuo pirmojo atsitikimo.

Maždaug 1901-aisiais visiškai pasikeitė mados, jausmai ir pati monarchija. Vėlyvąją Viktorijos erą atsirado kitoks požiūris į moralines vertybes: didžiųjų pianinų kojos neretai buvo uždengiamos dėl padorumo, o jaunoms damoms buvo draudžiama uostinėti orchidėjas, kurios asociavosi su aistra.

Sporto idėjos  žymiai pakito antroje XIX a. pusėje. Jos buvo jau visai kitokios, nei nepraustaburnio Džordžo epochoje – laikais, kai klestėjo gaidžių peštynės, barsukų medžioklės ir apsinuoginimą skatinę konkursai.

Auštant naujajam amžiui kai kurie dalykai laisvėjo, tačiau sporto pobūdis visiems laikams pakito – jis buvo pasmerktas dar stipresniam skirstymui ir reguliavimui. Balandžių šaudymas patyrė pernelyg griežtą spaudimą, kad išgyventų, ir, vertinant kritiškai, prarado savo karališkąjį palaikymą.

Išmetė iš Olimpiados

Paskutinės Didžiosios Amerikietiškos šaudymo į gyvus balandžius varžybos įvyko1902 metais Kanzase. Jose dalyvavo ir garsioji Ani Oaklei – mažutė, bet velniškai taikli šaulė. Paskui JAV gyvūnų apsaugos organizacijos pasiekė, kad balandžių šaudymas būtų uždraustas. Tai tyręs Keitas Bačertas rašė: “Balandžių šaudytojai, tokie kaip Elijotas ir Krosbis, turėjo stoti prieš Teismą už balandžių šaudymą Misūryje apie 1901-uosius. Tiesa, tuokart jie buvo išteisinti, kadangi konstitucija stokojo įstatymų šiuo požiūriu.”

Kitas svarbus momentas, kodėl judančių taikinių šaudymą imta dvigubai įtariai sekti, buvo grynųjų pinigų prizai. Šauliai-lošėjai neretai sukčiavo, apgavysčių metodai buvo gana kūrybingi. Kvailinimo praktika ypač paplipo apie 1866-uosius. Populiariausias apgavystės būdas – taip suprojektuoti balandžių narvus, kad galima būtų pasiųsti paukštį į dangų tam tikra kryptimi. Ilgainiui teko parengti ir išvystyti specialias taisykles, kad būtų įmanoma kontroliuoti rimtas varžybas.

Šaudymas persirito į XX amžių ir… leidosi eliminuojamas iš Olimpinių žaidynių 1928, 1932 ir 1936 metais.

Zvimbianti alternatyva

Apie 1870-uosius pasirodė pirmas daugmaž sėkmingas išradimas – mechaninis balandis. Tai buvo įrenginys su dviašmeniu aštuoniukės formos plieno propeleriu.

1960 metais gimė ZZ šaudymas. Tokį zvimbiantį pavadinimą gavo dėl to, kad pirmieji  ZZ mechanizmai buvo pagaminti iš cinko (“zink”) , o  populiariausia šaudomųjų balandžių veislė kontinente vadinosi “zurito”. ZZ tapo alternatyva gyvų balandžių šaudymui. Tai buvo dviašmenio sraigto aparatėliai su elektriniu varikliuku. Pirmosios bandomosios varžybos įvyko viename Belgijos šaulių klubų. Netrukus ZZ buvo pristatytas Monte Karle.

Pastaraisiais dešimtmečiais tai sparčiai išpopuliarėjo Anglijoje. Taip pat Europoje rengiami “Helice” čempionatai (nuo prancūziško žodžio “propeleris”). “Helice” taikiniai yra pagaminti iš oranžinio plastiko baltu centru. Jie brangesni nei paprastos molinės lėkštelės, ir atrodo gana panašūs į žaislinius sraigtasparnius. Taisyklės tokios: šaulys, stovintis už 27 m, kviečia taikinį, šis būna paleidžiamas vienu iš penkių aparatų nenuspėjamu kampu ir skrenda zigzagais. Leistini du šūviai. Taikinio korpusas turi būti atskirtas nuo propelerio ir numuštas žemyn per 21 metrą nuo paleidimo aparato.

Tūkstančių vertas stiklas

Bulvės, buteliai, medžio briketai, monetos, – įvairiausi objektai buvo naudojami kaip negyvi judantys taikiniai (2004 metais garsus šaulys Džordžas Digvydas penktu kalibru numušė golfo kamuoliuką). Bet kad ir kaip būtų, visų arčiausiai molinės lėkštelės yra stiklinis rutulys, jis laikomas tiesioginiu protėviu.

Šaudymui skirti stiklo rutuliai popularūs kolekcionierių tarpe, jų vertė gali siekti 100 svarų, retesnių egzempliorių – apie 7000 svarų. Ši elegantiška, kad ir nepraktiška judančio taikinio forma, imituojanti paukštį, veikiausiai atsirado Anglijoje, bet buvo išpopuliarinta Amerikoje.

Pirmas įregistruotas šaudymas į stiklo rutulius įvyko viename Bostono parkų 1867 metais. Londone Žemės ūkio rūmai surengė stiklo rutulių šaudymo varžybas 1870-ųjų pabaigoje. Aira Peinė – amerikietis šaudymo profesionalas, išrado kiek pažangesnius stiklo rutulius. Pagamino ir paleidimo aparatą (užpatentavo 1876 m.) ir geresnius taikinius, kai kuriuos prikimšo plunksnų, imituodamas realius balandžius.

Išradėjų detektyvas

Žmogus, kuris nuveikė daugiau nei bet kas kitas, kad išpopuliarintų stiklo rutulių šaudymą, buvo Bogardas, – ne tik puikus šoumenas, bet ir išradėjas. Bent jau jo vardas atsirado prie taikinio bei  išleidimo aparato patento 1877-aisiais. Bogardas sukūrė ir stiklo rutulių šaudymo taisykles. Kai kurios vėliau pritaikytos molio lėkštelėms.

Kas išrado molio lėkšteles šaudymui – atskira tema diskusijai. Daugiausia garbės atitenka Džordžui Ligovskiui iš Cincinačio, Ohajo valstijos. 1880 m. rugsėjo 7d. jam buvo suteiktas taikinio patentas, o 1882 m. sausio 10 d. – ir išleidimo aparato patentas. Legenda byloja, kad Ligovskiui disko formos taikinio idėja gimė stebint vaikigalius, laidančius vandens paviršiumi moliuskų geldeles.

Kitas amerikietis – Nikolas Fišeris taip pat pareikalavo teisių į panašų išradimą ir 1883 m. gavo Valstijų patentą. Tačiau Ligovskis jį padavė į teismą ir bylą laimėjo.

Panaudotas molis be stiklo

Ankstyvieji disko formos taikiniai buvo ne tokie jau ir panašūs į moderniuosius, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ligovskio “paukštis” buvo tarsi lėkštė, pagaminta iš molio. Sudėtyje jis nebepaliko stiklo dalelių, tad taikinys skrido geriau nei rutulys ar bet kuris mechaninis paukštis. Tačiau jį buvo sunku sudaužyti. Tokie taikiniai užkliudyti gaudė kaip varpai, o skrisdami trupėjo.  Jie buvo žiesti, neretai atrodė kaip plytos.

Kita vertus, Ligovskio “paukščiai” buvo pažangesnės technologijos, – su mažu liežuvėliu, prilipdytu prie krašto. Tai suteikdavo molinukui galimybių tvirčiau laikytis paleidimo aparato “rankovėje”. Deja, išsikyšimas buvo trapus, bet kada galėjo nuskilti, o esant drėgnam orui – atsiklijuoti.

Pripažinimas pasiektas Helsinkyje

Po kelių bandymų iškilti naujojo amžiaus priešaušryje ir suspendavimo karo metais, molinių balandžių šaudymo sportas 1920-aisiais suvęšėjo Britanijoje. Ėmė formuotis nauji klubai. Šį šaudymą išbandė karalius Džordžas V.

1948-ųjų birželį Kardife surengtos tarptautinės varžybos tarp Anglijos, Airijos, Škotijos ir Velso. Liepą  Bislėjuje jau vyko pasitarimai dėl Europos ir Pasaulio čempionatų. Tačiau kai

1948-aisiais Londone atgimė Olimpinės žaidynės, jų programoje judančių taikinių šaudymo nebuvo. To nepavyko sugrąžinti iki 1952-ųjų žaidynių Helsinkyje.

P.S. Po Antrojo pasaulinio karo šaudymo sportas turėjo pereiti ugnį ir vandenį. Atmetus visas kitas natas, tai dar buvo ir gana brangu, o žmonės tais laikais negalėjo pasipuikuoti pinigais. Šiuolaikiniai molinių balandžių šaudymo taikiniai gaminami iš klinčių ir rišamųjų naftos produktų – bitumo, akmens anglies deguto pikio ar naftos dervos. Šis sportas dabar turi savas teises ir plečiasi visame pasaulyje.